Kolekcionavimo forumas - monetos, banknotai, pašto ženklai ir kt.

**RamunasV** » Pir Sau 31, 2011 5:50 pm

cia tai nuotrauka

**n0l** » Pir Sau 31, 2011 7:35 pm

Vokietijoje tokiu vaizdu galima i valias prisiziureti, maciau tokiu atvirkstiniu variantu, kaip pavogti ratai, o prirakintas prie stulpo paliktas tik plikas remas

**alviurn** » Pir Sau 31, 2011 8:08 pm

nieko naujo siais laikais, cia prirakintus pavagia, bet kiek yra ivykiu kai net is ranku isplesia ir nulekia ...

**SarasM** » Ket Gru 15, 2011 10:40 am

Nežinau kaip kitus bet mane žavi kelionės po pasaulį, nesenai teko perskaityti L. Andriulio G+ dienraštį apie jo kelionių suvokimą. Dievinu tokį stilių, todėl gal kas nepatingės pasiskaityti ir gal kam nors taip pat patiks:

Keliautojas: Q&A

Kupinas įspūdžių sėdžiu Manilos oro uosto Manila Club lounge'o rūkykloje. Janonio vidurinės mokyklos valgyklos dydžio ir interjero patalpa, sėdi vienišas filipinietis, žiūri juodai baltą James Bond per HBO. Aptarnaujantis personalas fetchina drinkus, vienintelis lounge'as pasaulyje su servisu rūkykloje.

Reikėtų rašyti apei Manilą, bet galvoje kiek kitoks postas.

Dažnai klausia – ar nenusibodo, ką matai, ar kelionės plečia tavo akiratį, kaip šeima tai priima, ar ne per sunku, ar nesusirgsi?

Pastaruosius ketverius metus keliauju 120 - 150 dienų kasmet, likimas, ačiū, lėmė, kad keliauju įdomiai, netenka suktis vien BRU-MXP-BRU ir girtis, kad daug keliauju. Geografija neribota, darbas ir atostogos mane nuskraidina toli rytuosna ir vakaruosna.

Ar man nenusibodo keliauti?

Kiekvieną kartą, fuck - kiekvieną – ypač tuomet, kai skrendu namo – pavydžiai nužvelgiu išvykimo reisų lentą. Žmonės skrenda į Hong Kongą, į San Francisko, į Bogotą, į Buenos Aires. Aš noriu būti su jais.

Kiekvieną kartą, net važiuodamas į oro uostą ir vairuodamas, pakeliu akis į kylantį lėktuvą. Kyla Singapore Airlines reisas į Sydney. Aš noriu būti su jais. Ypač noriu sėdėti kiekviename South African lėktuve. Nes niekada neskridau su South African į Pietų Afriką.

Mano svajonė – paprastas antradienio vakaras, nieko nevyksta, sėdu į mašiną, atvarau į oro uostą, peržiūriu išvykimo lentą, išsirenku man įdomų pavadinimą (dabartinės svajonės versijoje - Santiago, Chile), nueinu į ticket counter, brūkšteliu kortele, skrendu. Kišenėje – kreditinė ir mobiliakas. Bet toks joks antradienio vakaras – visiškai nevpyzdu varau į oro uostą, lyg šopintis batų. Išsipildys, pažadu.
Ne, keliauti man neatsibodo.

O kaip šeima?

Niekada nebuvau ir nebūsiu tupinėjantis, pampersus keičiantis tėtis su prijuoste. Ir man, ir Renatai užtenka proto suprasti, kad vaikui iki 2 metų tėvas nebaisiai įdomus, tad verčiau fokusuotis ir uždirbti casho geram vaikų išsilavinimui brangiose mokyklose.

Renata niekuomet nebuvo ir nėra į pėdkelnes dėl smulkmenų šikanti, svetimam mieste vairuoti bijanti, viena likti bijanti, su vaikais nesusitvarkanti, problemas kelianti ir protą pisanti boba. Ji ir su manimi susitvarko, ir su tavim susitvarkyti gali. Šeimoje niekuomet nekyla klausimų, ar reikia skristi, nes šeima supranta, kad norint kalti dolerius reikia daug keliauti. Žiūrime į vieną pusę, ir todėl gyvensim kartu ilgai, net kai bodėsimės vienas kito nudribusiais pilvais Manilos Shangri La baseine, nes bodėtis nudribusiu sutuoktinio pilvu geriau Shangri La baseine, nei Šiauliuose. Ir šiaip suprantam vienas kitą gerai. Ko vertas vien pasakymas – varyk tu gal geriau jau į savo kokią komandiruotę, užknisai čia trindamasis ir zyzdamas nelaimingu veidu. Tai – stiprios šeimos pamatai.

Kosmopolitas

Taip, keliaudamas tampi pasaulio piliečiu. Patriotu liksiu visuomet, bet lietuviškumas man reiškia daug mažiau, nei anksčiau.

Kai sutinki žmones, kurie ne tik kad Lietuvos ar Belgijos – Rusijos nežino, supranti, kad visas tas perdėtas lietuviškumas yra žavus, bet beprasmis. Pasaulyje yra trys tautos ir gal aštuonios gentys. Baltas, juodas ar azietis – va tavo tauta. Toliau pažengę gali skirti gentis:

– amerikonai (su jais britai ir australai),
– europiečiai (visokie prancūzai ir kitokie panašūs vokiečiai),
– rusai (į vakaro pabaigą azijiečiai supranta, kad balti turi net dvi gentis)
– latinosai, mažai keliaujantys, dėl to jų niekas nepažįsta, bet vistiek atskira gentis
– indai, diskriminuojami visame pasaulyje išskyrus Afriką.,
– negrai, diskriminuojami absoliučiai visame pasaulyje, įskaitant Indiją.

Visame šitame paveiksle nuolat pabrėžti savo lietuviškumą yra gan komiška. Nepaisant to, Europoje, būdamas griežtas Landsbergistas (iš didžiosios L rašoma, jūs supisti komunistai), visuomet pasisakau, kad esu iš Lietuvos, ir dar pridedu, kad nekenčiu rusų. Istoriją (mat laiko aiškinti mažai, niekam ten labai neįdomu), trumpinu ir pasakoju, kad ruskiai išpjovė pusę giminės ir kieme šikdavo kaip negrai Freetown pliaže, o vokiečiai dalindavo kvepiantį muilą ir mandagiai belsdavosi prieš užeidami vidun. Rezultate mano belgai kolegos mano, kad aš esu iš kažkokios ex Rusijos provincijos, nekenčiu Rusijos ir esu kiek neonacis. Tik tiek per tuos metus suprato apie tą mano lietuviškumą.

O va Taipei gyventojams aiškinti apie savo istorines nuoskriaudas nereikėtų. Negana to, kad anie jau net japonų skriaudas pamiršo ir mielai jiems KTV barusoe tiekia rūžavą tuną ir rūžavas pūtes, jie dar ir nežino, kad yra tokia Rusija. Tu esi Baltasis iš Šalies Kurioje Gyvena Baltieji. Kartas nuo karto pasitaiko veikėjas, žinantis Kauną ir Sabonį. Tai nieko nereiškia, neapsigaukit. Rusijos jis vistiek nežino (apie Lietuvą tuomet net kalbos nėra), jis tik ESPN daug žiūri. Ten dokumentinius trumpus apie Sabonį rodo kartais.

O tai pats kokios genties?

Tai, klausite, o kokios genties besąs, tiek pasaulio apvažiavęs? Dievaži, atidaviau duoklę lietuviškumui, ir ne aš vienas. Ir aš, ir dauguma mano draugų pusę gyvenimo praleido bandydami užsieniečiams įrodyti, kad lietuviai nėra ruskiai. Mes gerai kalbam angliškai, mes skaitom Wired, Fortune ir The Economist, mes nežiūrim PBK ir KVN.

Ir tik prašnekęs lietuviškai išgirsti – are you from Russia? Liūdna tiesa – jei mus priskiria genčiai, tai priskiria ruskių genčiai. Prieš šokdami muštis, pažiūrėkite indo akimis. Jei ruskių matę, tai ir mus atpažįsta. Be to, visiems užsieniečiams lietuvių kalbos skambesys beveik nesiskiria nuo rusų. Mano belgai kolegos iki šiol neskiria, lietuviškai ar rusiškai aš kalbu telefonu. Norėtumėme galvoti, kad lietuvių kalba skamba kaip portugalų (taip yra), bet užsieniečiams ji skamba kaip rusų.
Ir šiaip – kai Briuselyje reikia rinktis, su kuo gerti, geriu su Илья. Nes anas yra malonus, pašnekėt yra apie ką, ir Renatos kotletus supranta. Belgai Renatos kotletų nesupranta. Tad ir aš ruskis, ką jau čia. Ypač indo akimis žiūrint.

O vaikai kaip? Ką, jie be šaknų?

Iš visų +Andrius Uzkalnis raštų labiausiai prisimenu jo švelnų urzgimą ant daunų, kurie piktinasi, jog jo dukros tarpusavy angliškai kalbasi. Piktinasi teisėtai, ir ne tik dėl kišimosi į privatų gyvenimą. Naujajame pasaulyje tas tautiškumas nebėra toks svarbus.

Koks skirtumas, kokia kalba kalbės tie mūsų vaikai. Aleksas jau šiandien geriau angliškai ar prancūziškai šneka, nei lietuviškai. I couldn't be bothered, ir ne dėl to, kad dėjau ant tautiškumo. Turi jis tą tautiškumą – baltą odos spalvą. Gavo vaikinas gerą pasą su gerais genais – BALTAS–EUROPA. Patikėkit, geresnio paso pasaulyje nėra, net amerikiečiai pripažins, kad BALTAS–EUROPA yra kiečiau, nei BALTAS–USA. Suskaičiuokit bevizio režimo šalis.

Kai mano sūnelis, pripisęs pigaus ryžių viskio kokiam Khao San Road žiurkyne kabins pobaisę backpackerinę Kalifornijos lervą ant greito papisimo, jis jai sakys: "I am European with Lithuanian roots". Ji jam duos, ir viskas bus OK. Tiek to tautiškumo ir tereikia pasaulyje.

Teisus buvo Politnių kalinių ir Tremtinių sąjungos narys, teigiantis, jog reikėtų riboti anglų kalbos mokymą Lietuvoje, anot jo "juk nenuostabu, kad nuo pradinių klasių angliškai mokyti vaikai išvyksta ir negrįžta". O taip, atviros sienos ir kalbų mokėjimas kenkia tautiškumui.

Tu buvai visur, matei visą pasaulį

Aš beveik niekur nebuvau. Pasaulis yra labai didelis. Beviltiškai didelis. Sakyti, kad aš buvau Filipinuose yra tas pats, kas pamačius Eva Longoria ant apatinių reklamos draugams pasakoti, kaip ją rakom pasistatęs per šikną ją pusmetį pisai. Konge, sakai, buvai? Kaime tu buvai, ir dar dvylika valandų Kinšasos trijuose baruose ir viešbutyje. Filipinuose, sakai, buvai? Buvai lyg tas, kuris buvo Vilniuje, Gedimino aikštėj, ir antru trūliku iki Saulėtekio pavažiavo, iš kur peršikęs su taksu parlėkė į savo Lietuvos viešbutį. Rio buvai? Aaa, ant Gedimino kalno lipai, cepeliną valgei, prie ežero nuvežė, wow.

Keliaudamas supranti, kad pasaulis yra žiauriai, skaudžiai, užmušančiai didelis, ir jo matai mažai, per mažai. Sostinės ir oro uostai skamba išdidžiai, pakėlęs ragelį ramiai sakai "aš Brazilijoje", bet iš tikrųjų žinai, kad niekur tu nesi ir niekur tu nebuvai.

Gerai pažįstu tik du miestus – Šiaulius ir Vilnių.

Ką valgai?

Pradedantieji drąsūs keliautojai sako – "valgau viską". Patyrę sako – duok Big Mac'ą, nepisk proto. Sinusoidė – iš pradžių manai, kad valgai viską, po to nevalgai to visko, o po to jau jau iš tikrųjų valgai viską. Esu triedęs toliau nei matęs (kokia nors salmoneliozė Tailande ar nežinoma bakterija ant burgerio Islamabado Mariott – tą tai tik Bactifloxu užmušėm), ir dažniausiai nuo vakarietiško maisto Azijoje. Esu ragavęs keisčiausių ir šlykščiausių patiekalų, ir šiandien į kulinarinį turizmą žiūriu ramiai – jei norėsiu ėsti, ėsiu viską, o jei galėsiu rinktis, ėsiu Italian. Europiečių susižavėjimas egzotinėmis virtuvėmis man kiek juokingas – valgyti geriausiai daro italai, prancūzai, belgai ir amerikonai, viskas. Visur kitur bus blogiau ar arba daug blogiau. Maistas yra vienintelis geras dalykas Europoje.

Tiesa, kiek ilgiau pakeliavęs supranti, kad daržovių karalius yra ne česnakas, o imbieras.

О sveikatėlė kaip? Nesusirgsi tiek skraidydamas?

Juokingi tie, išlipę iš kokių 6 valandų skrydžio ir dejuojantys, kad "skrydžiai taip vargina". Nežinau, kas ten gali varginti – sėdi, skaitai knygą, ėdi, geri ir miegi. Skrydžiai vargina tiek pat, kiek sekmadienio popietė prie teliko. Sveikatai kenkia per didelės raudono vyno ir pomidorų sulčių dozės (beje, pagal šią kombinaciją viso pasaulio stiuardesės neklysdamos atpažįsta rytų europietį – tik mes ir rusai geriame pomidorų sultis su raudonu vynu. Aš irgi mėgstu. Nežinau, kodėl. Namie niekada taip negeriu). Skrydžiai sveikatai nekenkia. Aš skrendu gal tik kiek daugiau nei trečdalį to, ką skrenda įgulos – ir dievaži, dauguma pilotų atrodo sveikesni nei aš, nes, matyt, nerūko ir daugiau sportuoja.

Man akivaizdu, kad dėl skrydžių sunkumo skundžiasi tik tiek, kurie iš tikrųjų nemėgsta keliauti ir skraidyti. Pamenu tokį Jamie, anglą iš Virgin Mobile, sutikau jį Tel-Aviv'e, dirbome kartu. Nieko toks bičas, Hongk Konge augęs, boarding school baigęs, tikras Imperijos produktas, mandarin laisvai šneka. Tai tas man vis aiškindavo, kad you will fry your brain, jei į Tel-Aviv skraidysi tik trims dienoms – reikia bent savaitei atskristi. Keistai aš j jį žiūrėjau – Brussels Tel-Aviv tik keturios valandos. Trims dienoms į San Paulą galima ramiai skristi.

Ilgiausias mano skrydis – Sao Paulo – Rome – Hongk-Kong – Taipei. Po šito buvau kiek pasimetęs laike, nes išskridau spalio 30, atskridau lapkričio 1, ir dar vasaros laiką pakeliui atšaukė. Ir nieko, gyvas, dar pamenu tą patį vakarą Luxy klubą Taipėjuj aplankiau.

Taigi, baikit myžt – skristi nesunku, skrydžiai nevargina ir sveikatai nekenkia. Sunku skristi yra su kate ir dviem mažais vaikais, o ne vienam 11 valandų.

Skrydžių trukmės

Šlykščiausia, kai skrydis trunka 5-7 valandas. Nei miegoti normaliai eiti, nei būdrauti tiek laiko. Dažnai snausdamas dar pagalvoju – please please, paskrisk dar porą valandų. Ilgesni skrydžiai visi geri – kuo ilgiau skrendi, tuo daugiau perskaitai.
Koks mėgstamiausias lėktuvas?
Turintys nuomonę apie lėktuvų modelių skirtumus, pvz. sakantys "skridau su A330, žinai, geriau už B747", yra diletantai. Keleiviui nėra absoliučiai jokio skirtumo, kas gamino lėktuvą, ir koks jo modelis. Jokio. Keleiviui yra didžiulis skirtumas, iš ko buvo pirktas interjeras, kokios opcijos sudėtos, ir kaip sėdynės išdėliotos. Avialinijos, ant bilieto rašančios "equipment: B738" iš tikro turėtų rašyti "equipment: recaro".

Mėgstamiausios avialinijos?

Skraidant ekonomine, avialinijos yra beveik tiek pat nereikšminga, kaip lėktuvo modelis – gyvulinis vagonas visur vienodas (ir dievaži, atskraidžiau savo long-haul'us ekonominėj, ne visą laiką business kiaušus išdrėbęs skraidydavau). Na, būna pablogintas gyvulinis – senosios avialinijos turi senų lėktuvų, kuriuose po ekonominės klasės sėdynėmis dar įkiša pusę tos nedidelės erdvės užimantį geležinį bloką aštriais kampais – čia tas daiktas, kur filmus neskaitantiems rodo. Va į Bahreiną tokioj ekonominėj skridau pernai su KLM. Baisus lėktuvas, baisios avialinijos, dar baisesnės profsąjunginės stiuardesės, graži tik istorija ir uniformos.
Kontinentinės Europos avialinijų, visų be išimties, reikia vengti kaip maro. Lufthansa į savo 747 per vidurį salono sugeba sudėti three-abreast (tris šalia) biznio klasės sėdynes, vidurinė iš jų – premium economy pločio. Middle seat biznio klasėje. Čia yra pyzdec, pasaulio pabaiga, kas supranta. Lufthansa yra geriausios Europos avialinijos. Visos kitos dar maždaug trečdaliu xujovesnės. Bet vėlgi, viskas priklauso nuo to, į kokį lėktuvą papulsi. Jei papulsi į naują, gerai ir brangiai sukomplektuotą 340 ar 777, viskas bus peachy. Išskyrus servisą – koks geras bebus Europos avialinijos lėktuvas, profsąjungos darbe laiko baisias, senas, raukšlėtas, storas, šlykščias stiuardeses, kurias ne tik kad atleisti – numarinti jas jau laikas. Kad nesikankintų.

Geriausia matyta biznio klasė – Etihad kapsulės. Antroje vietoje – British Airways iš Londono į Montreal varinėja naujutėlį 777 su puikiu layoutu. Su British Airways turiu ypatingų prisiminimų – skridau pirmoje klasėje iš Londono į Singapūrą (vien skrydžio numeris ko vertas – BA001), o pirma klasė buvo prastesnė už biznio. Biznį upgreidino, pirmos - dar ne. Kaip jautėsi žmonės, už savo pinigus pirkę pirmą klasę į Sydney, nežinau.

Įdomiausios, moderniausios ir visaip kitaip kiečiausios avialinijos šiaip yra Virgin Atlantic. Jomis skridau tik kartą, premium economy iš Hong Kong į London, paliko gilų įspūdį. Virgin yra geeko svajonė – wifi, multiplayer games, o security filmukai nupiešti Gorillaz stiliumi. Rauna stogą. Gaila, daugiau taip ir neteko.

Mėgstamiausias oro uostas?

Geras oro uostas yra oro uostas, kur nuo nusileidimo iki įsėdimo į taksą praeina mažiausiai laiko. Todėl mano mėgstamiausias oro uostas, be konkurencijos, yra KUN – Kauno Karmėlava. Tikrai, no shit. Man dar jo interjeras labai gražus, stark scandinavian, grubių lentų medinės grindys – laba gražu. Pisau visokius Six Senses SPA Abu Dhabi business lounge ar Kataro Premium Terminal – 30 metrų pločio oro uostas iš kurio išeini per tris minutes beatina visus.

Mėgstamiausi miestai?

Aš garsėju putojančia neapykanta Europai, europinei kultūrai ir Europos miestams. Mane net purto nuo Barselonos, Paryžiaus, Londono ir ypač, ypač nuo Milano. Prieš gerą dešimtetį pas tetą užtikau +Aurelijus Katkevičius , buvau ką tik grįžęs iš pirmojo apsilankymo Barselonoje. Pasibėdavojau, kad miestas man visai nepatiko. Sugėdino mane tada Aurelijus, sakė, kad Gaudi architektūros neįvertinau, kad beauty is in the eye of beholder. Ilgus metus jaučiausi kaltas ir sugėdintas.

Dabar jau užaugau, nebe snarglys, Barselonoje buvau daug daugiau kartų, nei norėčiau, ir be jokios gėdos galiu pasakyti – kiekvieną kartą meldžiuosi, kad tai būtų paskutinis mano kartas Barselonoje, Paryžiuje, Londone ar Milane. Su kiekvienu kartu aš vis labiau ir labiau nekenčiu jų arogancijos, purvo, turistiškumo, nutryptos ir nuvalkiotos istorijos, siaubingų kainų, prasto maisto ir dar blogesnio serviso. O už vis labiausiai nekenčiu vietinių, ypač italų, ispanų ir prancūzų. Italijoje aš iš vis noriu turėti nuosavą industrinę dujų kamerą. Tik šiek tiek geriau jaučiuosi Skandinavijoje ir Vokietijoje.

Europai per daug garbės. Mano mėgstamiausias miestas, toli paliekantis antros vietos laimėtoją, yra Rio. Tai yra miestų miestas, kuriame viskas yra absoliučiai gerai, visiškai idealu. Ir vaizdai, ir lokacija, ir klimatas, ir maistas, ir bobos, ir glamūras, ir favelos – viskas sumiksuota idealiomis proporcijomis, visų ingredientų kokybė geriausia.

Kiek besuktum uodegą, Bangkokas vistiek yra kiečiausias Azijos miestas (Japonijoje tik nebuvau, manau, kad ten gal net ir už Bangkoką kiečiau). Singapūras per daug sterilus, Kuala Lumpūras šiaip žalias kaimas be jumoro jausmo, Taipei ir Manila priklauso trečiajai kategorijai.

Trečioji kategorija yra negražūs miestai. Negražūs miestai yra kaip negražios moterys – kompensuoja grožio trūkumą geru jumoro jausmu, šiltumu, draugiškumu, gera energija ir šiaip bendru vidiniu fainumu. Taipėjus, Sao Paulas, Manila yra baisūs miestai, bet kiek geriau pažinęs juos pamilsti. Kaip ir tos minėtosios moterys, jie natūralesni, draugiškesni, gražesni vidumi, ne išore. Barselona tad yra nutratinta keturiasdešimtmetė kekšė, buvęs modelis, dabar vagianti pinigines iš girtų klientų. Rio yra Jordanijos karalienė Raja.

Ar nepavargai nuo viešbučių?

Pats kvailiausias klausimas iš visų. Aš norėčiau visą gyvenimą gyvent Mandarin Oriental su visa šeima ir kate, tik pinigų tiek, gaila, neturiu. Tenka grįžti į daug prasčiau įrengtus dviejų žvaigždučių self catering namus ir gyventi be baseino, SPA, cleaning service, room service, concierge, kūrvų, baro ir penkių restoranų. Verkti norisi.
----------------------
Liudvikai, ačiū! ir sorry už kopijavimą

**dasefxas** » Ket Gru 15, 2011 11:53 am

Ištikro Janonio ir Didždvario gimnazijos Šiauliuose pagamino begale tikrų pasaulio piliečių. Pažystu merginą baigusią Janonio gimnaziją, kuri buvo suimta Kopenhagoje nes dalyvavo proteste prieš antiglobolizacją, savanoriavo Mozambike, Malaizijoje tyrinėjo vietos musulmonų tradicijas. Na o dabar ji Palestinoje

)) Savaitgalį buvau Londone. Ne visai pritariu teksto (rašliavos) autoriui del Londono, Barselonos ir Milano, nes ir ten zmones randa Rio favelų atitikmenų, praktiškai visas pasaulio virtuves o taip pat filipiniečių, čiliečių ir begales kitų. Niekas neverčia keliauti tiesiai prie Big Beno ir fotografuoti viską. Na bet vistiek 90% teksto yra absoliuti tiesa. Na tik neturiu tiek patirties vertinti skirtingų kompanijų lektuvų pliusų ir minusų. Matyt tai pradedi pastebeti po kokių 100 000 mylių praleistų ore.