Jau galvojau, kad per tuos gal 7 metus po parašymo kūrinėlis bus negrįžtamai dingęs per daugybę kraustymųsi, kompiuterių lūžimų ir jų keitimų
(tiesa, viename forume yra paskelbtas jo vertimas į rusų kalbą), bet šiandien suradau jį savo pašto dėžėje, kur suversti visi siunčiami laiškai.Taigi, skaitykite į sveikatą. Labai nesijuokite.
Iliustracijos prarastos, bet daugelį iš jų galima rasti internete.
Visi karalienės žvėrys
Kas sieja dabartines valstybes su jų istorinėmis šaknimis, kas supina realią istoriją su legendomis ir padavimais? Tai heraldika. Iš legendomis virtusių protėvių žygdarbių ir heroiškų jų siekių kilę ir ypač heraldiniai žvėrys. Jie paplitę ir šiuolaikinių modernių valstybių herbuose ir ženkluose, tačiau plačiausiai paplitę kruopčiai savo protėvius skaičiuojančiose monarchijose ir aristokratų giminėse. Galbūt daugiausia pasaulio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio sulaukianti monarchija yra Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė. Šios šalies istorija turtinga ir spalvinga, o ne vieno jos valdovo vardai yra tapę vos ne bendriniais žodžiais. Tai kokiegi žvėrys „ganosi“ šių monarchų heraldiniuose laukuose?
Karalienės Elžbietos II karūnavimo proga 1953 m. prie Vestminsterio abatijos Londone, kur vyko ceremonija, buvo pastatytos dešimt šešių pėdų (1.83 m) skulptoriaus James Woodford sukurtų figūrų, vaizduojančių pagrindinius Britanijos valdovų heraldinius žvėris, kurie ilgametėje britų monarchijos istorijoje tarnavo įvairiems valdovams tiek kaip pagrindiniai ženklai, tiek ir kaip herbo laikytojai ar kitokie simboliai. Dabar šių figūrų kopijas galima pamatyti apsilankius karališkuose Kju soduose Londone. Kokie tai buvo gyvūnai, kurie dalinosi savo magiškosiomis galiomis su vienos iš svarbiausių Europos valstybių valdovais.
Liūtas – galbūt plačiausiai paplitęs heraldinis žvėris, simbolizuojantis kilnumą, orumą ir nenugalimą jėgą, todėl nenuostabu, kad jis yra ir Britanijos heraldikoje. Auksinis Anglijos liūtas, manoma, buvo asmeninis Henriko I (1100-1135) ženklas, kurį vėliau perėmė visa Plantagentų giminė – pirmoji Anglijos karalių dinastija po normanų užkariavimo. Auksinis liūtas raudoname skyde buvo naudojamas kaip Anglijos herbas nuo 1133 iki 1198 metų, o 1198, karaliumi tapus Ričardui I Liūtaširdžiui, Anglijos herbu tapo asmeninis Ričardo herbas – trys auksiniai liūtai raudoname skyde. Šis herbas buvo naudojamas iki 1340 metų, o vėliau išliko svarbia jungtinio Anglijos, Didžiosios Britanijos ar Jungtinės Karalystės herbo dalimi. Auksinio liūto simbolis taip įaugęs į Britanijos heraldiką, kad dabar vaizduojamas ne tik kaip jungtinio herbo dalis, bet ir kaip didžiojo arba jungtinio valstybės herbo laikytojas. Tiesa, būti herbo laikytoju nėra tokia garbė, kaip puikuotis pačiame herbe, tai auksinis Anglijos liūtas, perkeltas į laikytojo pareigas, kaip kompensaciją gavo karališką karūną.
Kitas dažnai Europos heraldikoje sutinkamas personažas – grifonas. Tai paplitęs daugelio šalių ir aristokratiškųjų šeimų herbų simbolis ar herbų laikytojas. Nenuostabu, kad gyvūną, turintį žvėrių karaliaus liūto kūną ir paukščių karaliaus erelio galvą ir sparnus, žemiškojo pasaulio galingieji norėjo geriau turėti sąjungininku nei priešu. Kas jį atvedė Britanijos heraldikos viršūnes? Kai kas sako, kad pirmasis Anglijoje, dar XII a., grifoną savo ženkluose panaudojo Esekso erlas, auksinis Edvardo III grifonas buvo vienas iš šio karaliaus ženklų, nors ne pats svarbiausias – herbe puikavosi auksiniai liūtai, laikytojais tarnavo liūtas ir varnas. Kaip „karalienės žvėris“ grifonas laiko auksinį ir raudoną skydą, kuriame pavaizduota karūnuota ir ąžuolo vainiku apjuosta Vindzoro pilis.
Baltasis Ričmondo kurtas, paprastai, laiko baltą-žalią Tiudorų skydą, kuriame pavaizduota karūna vainikuojanti raudoną ir baltą Tiudorų rožę. Prisimente „Rožių karus“? Juose kovojusios Lankasterių (Raudonoji rožė) ir Jorkų (Baltoji rožė) šeimos - tai sosto nepasidalinusios karališkosios Plantagenetų giminės atšakos. Šį karą laimėjęs ir karaliumi tapęs Henrikas VII apjungė šiuos simbolius į Tiudorų rožę. Baltą kurtą, kaip herbo laikytoją naudojo dar Henriko VII tėvas, Ričmondo erlas Edmundas Tiudoras. Tai nebuvo pirmasis baltojo kurto pasirodymas angliškoje heraldikoje. Daug anksčiau jį galima rasti karaliaus Edvardo III trečiojo sūnaus, pirmojo Lankasterio hercogo Jono iš Gento (John of Gount) ženkluose. Iš čia jis pateko ir į kitų didžiūnų (pirmojo Bedfordo hercogo Jono Lankasterio ar pirmojo Klarenso hercogo Jurgio Plantageneto) emblemas. Tapęs karaliumi Henrikas VII baltąjį kurtą, kartu su raudonuoju Velso drakonu padarė karališkojo herbo laikytojais. Abu šie gyvūnai siejami su senaisiais bretonų simboliais. Po Henriko VII mirties baltasis kurtas nebebuvo taip plačiai naudojamas britiškoje heraldikoje.
Sakalų medžioklė – elegantiškas ir rafinuotas aukštuomenės laisvalaikio užsiėmimas nuo seniausių laikų. Sakalas – greičio, veržlumo ir neatremiamo puolimo sinonimas, šios savybės ir lėmė, kad jis tapo heraldiniu simboliu. Heraldinis sakalas atkeliavo į Britaniją su normanų užkariautojais, o karališkoje heraldikoje įsitvirtino Jorko hecogui Edvardui tapus karliumi Edvardu IV. Tuo metu šis ženklas jau buvo vadinamas Plantagenetų sakalu, o jo laikomame skyde taip pat vaizduojamas sakalas, tupintis ant auksinio užrakto – tai Jorkų giminės ženklas. Iš tikrųjų, tarp Lankasterių ir Jorkų vykusiose kovose buvo mojuojama vėliavomis, kuriose dažniau puikavosi balta Lankasterių gulbė arba Jorko sakalas su užraktu, nei baltoji ir raudonoji rožės, tačiau „Rožių karai“ skambėjo romantiškiau ir Viljamo Šekspyro, Valterio Skoto ir kitų rašytojų pastangomis būtent pastarasis pavadinimas įsitvirtino ne tik romantinėje literatūroje, bet ir istorijoje.
Juodasis Klarenso jautis, laikantis nuo 1405 iki 1603 naudotą karališkąjį herbą, į karališkųjų heraldinių žvėrių tarpą pateko beveik tuo pačiu metu kaip ir sakalas. Kaip ir sako jo pavadinimas - jį herbo laikytoju ir kariniu simboliu naudojo Klarenso hercogas. Pirmuoju Klarenso hercogu buvo antrasis Edvardo III sūnus Lionelis iš Antverpeno, antruoju tapo antrasis Henriko IV sūnus Tomas Lankasteris, bet abu jie mirė nepalikę įpėdinių. Trečią kartą Klarenso hercogo titulas buvo suteiktas Edvardo IV broliui Jurgiui Plantagenetui. Taigi, Edvardui kovojant dėl sosto juodasis Klarenso jautis kovėsi greta Plantagentų sakalo ir baltosios rožės. Matyt tos trumpos šlovės akimirkos užteko patekti į karališkųjų žvėrių tarpą, nes Klarenso hercogų istorijos tęsinys buvo toks pat nesėkmingas, kaip ir pradžia: Jugis, susiviliojęs uošvio, „karalių kūrėjo“ Varviko erlo, pažadais persimetė į Henriko VI pusę ir nors, Henrikui galutinai pralaimėjus, vyresnysis brolis - Edvardas IV – už išdavystę atleido, bet jaunesnysis brolis, vėliau tapęs karaliumi Ričardu III, nebuvo toks gailestingas ir, pasak Šekspyro, Jurgis dienas baigė prigirdytas vyno statinėje. Titulą buvo mėginama atkurti dar keletą kartų, bet dinastija niekada taip ir neužsimezgė. Gal juoda jaučio spalva bloga lemianti?
Lietuvių kalboje nėra (ar bent jau nėra man žinoma) žodžio, kuriuo vadinamas mitologinis gyvūnas, kuris angliškoje heraldikoje vadinamas Bjufordo ožiu (ang. yale). Kartais šis gyvūnas vadinamas antilope, nors hebrajų kalbos žodis yael verčimas kaip „kalnų ožys“. Tačiau nuo žodžių grįžkime prie žvėries. Taigi, šis ožys- išties neįprastas gyvis: maždaug arklio dydžio, kibirkščiojančiomis akimis, šerno iltimis, ilgais, lanksčiais ragais, kuriuos kovodamas vieną atkiša į priekį, kitą užlenkia atgal ir saugo tam atvejui, jei pirmasis sulūžtų. Jis simbolizuoja išdidžią gynybą, o padavimuose jam priskiriama savybė – nesavanaudiškai gydyti sudaužytas nekaltų mergelių širdis. Kaipgi jis atsirado angliškuose herbuose ir kodėl jis „Bjufordo“? Šis nuostabus gyvūnas pirmą kartą pasirodo iškart dviejose vietose, dviejų Jonų - Bedfordo hercogo ir Bjufordo, Somerseto hercogo, herbuose Abu jie buvo Jono iš Gento anūkai (tiesa, jų promotės buvo skirtingos garbiojo senelio žmonos). Kas gi Anglijos istorijoje tie du Jonai, vaizduojantys savo ženkluose tą patį žvėrį? Bedfordo hercogas buvo karaliaus Henriko VI sūnus ir jaunojo karaliaus Henriko V regentas. Bjufordas – karaliaus Henriko VII senelis (motinos tėvas). Kadangi ilgoje giminių kovoje nugalėtoju tapo Henrikas VII, tai istoriškai svarbesniu ir tapo būtent Bjufordo ožys, laikantis skydą su karūnuotais pilies vartais (Lankasterių ženklu). Skirtingai nuo tradicinių bestiarijuose aprašomo, kur minimas juodas, Bjufordo ožys yra sidabrinis (baltas) su auksinėmis dėmėmis (monetomis?).
Baltąjį Mortimerio liūtą kaip heraldinį simbolį iš savo močiutės Anos Mortimer paveldėjo Edvardas IV. Šis liūtas laiko Jorkų spalvų – tamsiai raudonos ir mėlynos - skydą, kuriame pavaizduota balta Jorkų rožė ir iš po jos sklindantys saulės spinduliai (rose en soleil). Toks skydas buvo mėgstamas Edvardo IV ir jo įpėdinio Ričardo III ženklas. Nors būdamas labai simboliškas (balta spava reikšia tyrumą, skaistumą, dorybes, o liūtas – orumą jėgą ir valią), pats baltasis Mortimerio liūtas nebuvo labai svarbus ar plačiai naudojamas – jis sutinkamas tik kaip skydo laikytojas XV amžiuje. Neturi jis ir savo giminaičio, auksinio Anglijos liūto, atributo – karūnos.
Raudonasis Velso drakonas – senovinis Velso simbolis. Jo šaknys siekia V-VI a. Legendinio karaliaus Artūro šalmą puošė drakonas, o viena iš žymiausių burtininko Merlino pranašysčių buvo apie raudojono (britų) ir baltojo (saksų) drakonų kovą, kurią po ilgos ir permainingos kovos laimėjo raudonasis – valai atsilaikė prieš Britaniją užplūdusius saksus. Iš legendų drakonas persikraustė ir į istorinių Velso karalių vėliavas. Jį naudojo ir iš vienos Pietų Velso karalių giminės kilęs Ovenas Tiudoras, tarnavęs karaliaus Henriko V dvare, o šiam mirus tapęs antruoju našlaujančios karalienės Keterinos Valua vyru ir garsios Tiudorų giminės pradininku, Anglijos karaliaus Henriko VII seneliu. Pastarasis ir atvedė raudonąjį drakoną (ir žalią-baltą skydą) į Anglijos valdovų heraldiką. Drakonas išliko pagrindiniu Velso simboliu ir tapo Anglijos herbo laikytoju. Karalienės žvėrių alėjoje raudonasis drakonas laiko Velso princų herbą - skydą, padalintą į keturias raudonas ir geltonas dalis, kuriose pavaizduota po priešingos spalvos liūtą.
Vienaragis - grėsmingas kovotojas, o tuo pat metu skaistumo ir nekaltumo simbolis – ne mažiau svarbus žvėris heraldikoje ar viduramžių bestiarijuose nei išmintingasis drakonas, bet Britanijos heraldikoje Škotijos vienaragiui pasisekė labiau nei Velso drakonui. Nors jis taip pat nepateko į patį Jungtinės Karalystės herbą, bet tvirtai užėmė herbo laikytojo vietą šalia Anglijos liūto. Kai jo nevaržo liūto kaimynystė – vienaragis laiko Škotijos herbą: raudoną liūtą geltoname skyde, apjuostame raudona juosta. Šiuos abu ženklus prie angliškųjų simbolių prijungė karalius Jokūbas I.
Baltasis Hanoverio žirgas yra naujausias gyvūnas karališkų žvėrių šeimoje. Ir ne paslaptis iš kur jis atšuoliavo. Baltas žirgas seniai puikavosi Hanoverio vėliavose ir herbuose todėl pasitaikius progai, kai nebuvo artimesnių pretendentų į atsilaisvinusį Britanijos sostą, kartu su Jurgiu I persikėlė per Lamanšą. Ir netgi įsitaisė pačiame valstybės herbe. Tiesa, užėmė kuklią 1/12 dalį skydo, bet vis dėl to. Valdančiosios šeimos herbą perkėlus iš ketvirtojo valstybės herbo ketvirčio į centrą tą dalį tapo dar sunkiau apskaičiuoti. Tačiau 123 metų praleistų didžiojo valstybės herbo kamputyje nepakako įsitvirtinti britų heraldikoje visiems laikams. Karaliene tapus Viktorijai ir nutrūkus personalinei Jungtinės Karalystės ir Hanoverio unijai baltajam žirgui neliko netgi herbo laikytojo vietos. Tiesa, jį dar galima sutikti ne vieno karinio dalinio ženkle, bet iš valstybės simbolių jis išstumtas. Nors šis žirgas tiesiogiai nesusijęs su jokia Jungtinės Karalystės žeme ar teritorija, nors valdančioji dinastija pakeitė savo pavardę į Vindzorus, bet matyt siekiant visiškai nepamiršti šaknų Elžbietos II karūnavimo proga Woodford`as patikėjo baltajam Hanoverio žirgui laikyti 1714-1801 metų Britanijos herbą, kuriame apjungti herbai rodo Jungtinės Karalystės valdovų pretenzijas į, galbūt, daugiausia valdų Europoje per visą Britanijos istoriją.
Herbai-herbais, vėliavos-vėliavomis, bet ar šie žvėrys pateko ant vieno iš valstybės atributų – monetų? Kadangi dauguma šių žvėrių užėmė nors ir garbingą, tačiau „tik“ herbo laikytojo vietą, tai garbė būti pavaizduotais ant Anglijos, Didžiosios Britanijos ar Jungtinės Karalystės monetų teko ne visiems. Dažniausiai sutinkamas Anglijos liūtas, todėl jo pasirodymo kaip sudėtinės didžiojo herbo dalies net neminėsime. Atskirai jis pradėtas vaizduoti pirmosiose auksinėse monetose, kuriasXIV a. viduryje įvedė Edvardas III. Didžiausioje monetoje – dvigubame florine – karūnuotos liūtų galvos pavaizduotos abipus karaliaus, o reverse liūtai įpinti į ornamentą. Florine liūtas jau užima centrinę averso dalį, o pusėjė florino – puošia karališką šalmą. Vėliau gerą šimtmetį liūtai buvo neatskiriama reverso ornamento dalimi.
Į sostą sėdus Henrikui VII liūtai sugrįžo į auksinių monetų reversą, iš kur buvo pasitraukę rožių karų laikotarpiu, o į aversą, kartu su karaliumi-nugalėtoju įžengė du jo palydovai: kurtas ir drakonas ir įsitaisė didžiausioje monetoje – soverene – abipus karaliaus. Šie du personažai sutinkami ir kaip kalyklų ženklai. Šalia Henriko VIII sovereno averse jau neliko vietos žvėrims, tačiau pirmą kartą reverse atsiranda pilnaverčiai herbo laikytojai – liūtas ir drakonas. Jie čia išlieka ir prie Edvardo VI.
Škotijos karaliui Jokūbui VI tapus ir Anglijos karaliumi Jokūbu I į didįjį valstybės herbą pateko raudonasis Škotijos liūtas, todėl šiame kontekste škotiškojo ir angliškojo liūtų atskirai nelinksniuosime. Tačiau reikia paminėti, kad visu gražumu karūnuotas Anglijos liūtas laikantis herbą pasirodo auksinėje 15 šilingų monetoje – pentinuotame reale (pentinuotu jis pavadintas dėl to, kad reverso centre esanti rose-en-soleil labai primena pentiną).
Vėliau stojus ramesniems (dinastijų kovos ir kaitos požiūriu) laikams, valdovams ne taip labai reikėjo heraldinių gyvūnų pagalbos, todėl karaliai du šimtus metų nerado vietos ir progos pavaizduoti juos ant monetų (neskaitant tų, kurie saugiai tupėjo valstybės herbe ar retkarčiais prasmukdavo kaip kalyklos ženklas). Tik 1825 metais Jurgis VI naujų šilingo ir 6 pensų monetų reverse leido karūnuotam Anglijos liūtui užsiropšti ant imperijos karūnos. Tai buvo pirmasis heraldinių žvėrių pasirodymas ant neauksinės monetos.
Per savo ilgą valdymo laikotarpį Viktorija tik vieną kartą – ant penkių svarų auksinės monetos – pavaizdavo liūtą. Bet užtai kokį – ant įspūdingos monetos išdidus žvėrių karalius žengia šalia galingiausios pasaulio valstybės valdovės.
Tradicijos – štai kuo garsi Britanija. Jurgio IV ant šilingo įsileistas liūtas ten išbuvo iki pat Jurgio VI, kuris, lygybės vardan, išleido šilingą ir su škotišku liūtu. Jurgis VI ant monetų sugrąžino ir herbo laikytojus – 1937 m. kronos reverse valstybės herbą laiko liūtas ir vienaragis. Tiesa, teisybės dėliai, reikėtų paminėti, kad daugelio monetų dizainą Jurgis VI perėmė iš sosto atsisakiusio brolio Edvardo VIII. Nors pačioje Jungtinėje Karalystėje nebuvo išleistos monetos su Edvardo VIII portretu ir vardu, tačiau iki karūnos perdavimo jis aktyviai domėjosi monetų kūryba: sugriovė nuo neatmenamų laikų gyvavusią tradiciją, kad kiekvienas naujas karalius monetose „žiūri“ į kitą pusę nei jo pirmtakas, norėjo ant monetų išvysti dar ten nevaizduotus gyvūnus: elnią, erelį, sturį (eršketo atmaina), karetaitę (mažą, paplitusį paukštelį, Lietuvoje dar vadinamą karaliuku). Tai jam kurtą kroną su herbo laikytojais, „škotišką“ šilingą, dešimtbriaunį žalvarinį tripensį ir fartingą su karetaite perėmė Jurgis VI.
Valdant Elžbietai II prasidėjo neramūs laikai. Ne, politinių ar karinių perversmų neįvyko, tačiau monetų leidyboje vyko tikra revoliucija. Jungtinė Karalystė pagaliau perėjo prie dešimtainės sistemos, o bendra leidybos politika pasidavė bendroms XX a. pabaigos tendencijoms ir proginės monetos imtos leisti ne išskirtinėms, o bet kokioms progoms paminėti, apyvartinių monetų dizainui taip pat nebegrėsė „užšalti“ šimtmečiui. Kita vertus – atsirado šansas atsigriebti heraldiniams žvėrims. 2001 m. nukaldintose auksinėse 100 ir 50 svarų monetose, kaip ir karalienės Viktorijos penkiasvaryje, pavaizduotas išdidus karalystės simbolis - liūtas, tik greta jo žengia ne karalienė, o deivė Britanija (autorius – Philip‘as Nathan‘as). O 2007 m. auksinėje šimto ir sidabrinėje dviejų svarų monetose Christopher‘io Le Brun‘o sukurtas liūtas rymo prie sėdinčios Britanijos kojų. Tačiau geriau pažįstamos smulkesnės monetos. Dar Elžbietos II šilinguose puikavosi Anglijos herbas su trimis liūtais arba Škotijos su vienu. Naujosiose dešimtainėse monetose pradžioje atsirado vietos tik angliškąjam liūtui ant dešimties pensų ir didžiojo valstybės herbo laikytojams ant vieno svaro monetų. Bet, kaip jau buvo minėta, XX amžiuje permainos tapo svarbiau nei pastovumas ir ant vieno svaro monetų vaizduoti Jungtinės Karalystės sudedamasias dalis reprezentuojantys augalai užleido vietą gyvūnams. Norman‘o Sillman‘o pasiūlyti trys Anglijos liūtai, Škotijos liūtas su juosta ir Velso drakonas – visi gavo savo vietą reversuose. Tik Šiaurės Airija neturėjo jai priskiriamo heraldinio gyvūno, todėl jai skirtoje monetoje buvo pavaizduotas keltiškas kryžius. Šios monetos, kartu su Jurgio VI ir Elžbietos II šilingais labiausiai paplitusios ir dažniausiai sutinkamos monetos su Britanijos heraldiniais žvėrimis. Tiesa, sumanius dar kartą atnaujinti vieno svaro monetų dizainą (serija pradėta 2004 m.) buvo pasiūlytas ir naujas variantas su žvėrimis. Thimoty Noad‘as Angliją turėjusioje atstovauti monetoje pavaizdavo karūnuotą liūto gavą, Škotiją – vienaragio, kuriam karūna puošė ne tik galvą, bet ir kaklą, Velsą – aišku, drakono galvą, o Šiaurės Airiją – elnio. Tačiau buvo pasirinktas Edwinos Ellis dizainas su žymiausiais Jungtinės Karalystės tiltais.
Iš kitų šalių monetų būtų galima paminėti Meno salos (kuri glaudžiasi Britanijos karūnos užuovėjoje) 2006 m. kroną, kurioje, daug nesukant galvos, pavaizduoti visi Woodfordo pasiūlyti žvėrys, laikantys jiems priskirtus herbus. Meno sala monetas kaldina visomis svarbiomis ir visiškai nereikšmingomis progomis, o karalienės Elžbietos II aštuoniasdešimtmečio proga monetoje buvo sutalpinti ne tik šie simboliai, bet ir visos kitos karališkosios regalijos.
Aš pastaruoju metu pristigau laiko pomėgiui, bet matau, kad žodis ir kelias tebegyvuoja 
PALAIKINK POMĖGĮ FACEBOOKE: